Parengė Loreta Gatelytė
Lietuvos miestelyje vyksta vaikų sporto varžybos. Nesvarbu, futbolo ar žolės riedulio, lengvosios atletikos ar stalo teniso. Dalyvauja viso 30-40 vaikų. Salėje juos palaikančių tėvų geriausiu atveju bus...2-3? Tikriausiai tokiu "paveikslu" nustebintume tokias šalis kaip Olandija, Belgija, Anglija, kur net tokių pyplių, už kuriuos žaidimo kamuolis ar lazda didesnė, palaikyti ateina ne tik jų tėvai, bet ir seneliai, kaimynai ir draugai. Kodėl toks kontrastas? Kokia priežastis, kad tėvams mažai rūpi vaikų užklasinė veikla, ypač jei ta veikla susijusi su sportu. Tėvai per daug užsiėmę, visuomenėje vyraujanti bendruomeniškumo stoka, ar vaikų sportavimas per daug nerimtas ir laikinas dalykas?
Jei jau patiems tėvams nėra įdomu, kuo užsiima, kokiais pasiekimais žiba jų vaikai, tai ko stebėtis, kodėl valstybei, savivaldybei, kai ateina metas sudarinėti biudžetą, mažai įdomūs tampa sporto reikalai (sportui skiriamos lėšos Lietuvoje lyginant su kitomis valstybėmis - yra tiesiog juokingos). Mes vieninteliai Europoje neturime nacionalinio stadiono. Pas mus mažai nutuokiama, jog sportininkai yra vieni geriausių savo šalies ambasadorių. Pastatytume kelias dešimtis taip reikalingų stadionų, standartus atitinkančias sporto bazes, kuriose rengtume pasaulinio lygio turnyrus, remtume savo sportininkus kaip pridera, ir visa tai garsintų mūsų šalį ir pritrauktų turistus iš viso pasaulio. Beje, žymiai labiau nei tie Valdovų rūmai ar ministerijos sandėliuose dūlančios Lietuvos įvaizdžio knygelės už 800 lt.
Teko dalyvauti prancūzo profesoriaus Alano Ferrando seminare apie sporto vadybą. Jame dalyvavo įvairių sporto šakų atstovai iš Lietuvos. Seminaro dalyviams sudarinėjant sporto organizacijų veiklos planų projektus, be mūsų valdžios skurdaus požiūrio į sportą, buvo linksniuojamas ir tėvų menkas, o dažnai ir priešiškas dėmesys savo atžalų sportinei veiklai. Žinoma, reikia turėti minty, kad šiandien vaiką išleisti į sportinį būrelį daugeliui tėvų Lietuvoje yra didelė prabanga. Reikia nupirkti sportinius batelius, apsaugas, jei kultivuojama sporto šaka įmantresnė - dar ir kitą inventorių (pvz. teniso, ledo ritulio, žolės riedulio, irklavimo atveju), važiuojant į varžybas įdėti maisto (nes paprašius vaikams skirti dienpinigius, savivaldybė gieda tą pačią visiems gerai žinomą giesmę: “NĖR PINIGŲ”).
Bet šis straipsnis ne apie mūsų nepriklausomą šalį amžinai kaustančią krizę. Šis straipsnis apie mūsų tėvų, visuomenės ir kartu iš jos sekantį valstybės požiūrį į sportą. Kaip buvusi profesionali žolės riedulio žaidėja, esu subjektyvi. Mano manymu, jis mažų mažiausiai keistas, o dažnai ir absurdiškas.
Tai kas gi paskatino susidaryti tokį įspūdį?
Pirmiausiai, tai tėvų (ne visų) priešiškas požiūris į savo sportuojančius vaikus. Ne kartą iš trenerių girdėjau dejones, kaip šiais laikais sudėtinga surinkti vaikų grupes. Nekalbėsiu apie krepšinį, manau, kad krepšinio bendruomenės situacija šiuo ir kitais kalusimais yra viena geriausių. Juk krepšinis yra antroji Lietuvos religija. Bet Lietuvoje sėkmingai žaidžiamos ir kitos sporto šakos. Olimpiniai, Pasaulio ir Europos čempionatų medaliai iškovojami ir kitų sporto šakų atstovų.
Tiek iš žolės riedulio, tiek iš futbolo trenerių, tiek per savo sportinę karjerą, esu asmeniškai girdėjusi atvejų, kai tėvai ypatingai neigiamai reaguodavo į vaiko pasirinktą užklasinę veiklą - sportavimą komandoje. Suprantama būtų, jei vaikas to nenori savo pasirinkimu. Bet kai vaikui puikiai sekasi, jis tampa vienu iš komandos lyderiu, ir tėvai patys dažnai nesuprasdami kodėl, ima ir uždraudžia net galvoti apie ėjimą į treniruotę - sunku pateisinti.
Treneriams jie išdėsto tokias pagrindines priežastis: mėlynės, kenkimas mokslams ar net toks absurdas, kaip žalinga aplinka (!). Nesenas atvejis iš žolės riedulio trenerės patirties. Mergaičių komandoje žaidė talentingos sesutės. Puikiai sekėsi, tapo komandos lyderėmis, ir pačioms patiko. Staiga nustojo eiti į treniruotes.. Tėvai neleidžia. Trenerei aplankius tėvus, jie nurodė pagrindinį argumentą - mėlynės ant kojų. Bet vietoj riedulio pasiūlius eiti žaisti šachmatais, reakcija vis vien ta pati. Tėvų supratimu, vietoj prasiblaškymo, vaikams naudingesnis namų areštas. Ir imi suprasti, kad taip šiais laikais vaikai yra skatinami. Liūdna, kai visa tai vyksta tada, kada pradeda puikiai sektis..
Jei kalbėti apie mėlynes. Taip, į jas tėvams žiūrėti nemalonu, dar nemaloniau jei jos “uždirbtos” treniruotėse. Bet vaikai mėlynes “uždirbti” gali ir namie, ir kieme. Nuo visko juk neapsaugosi, ir paskui kiekvieną žingsnį nebėgiosi. Nesenai į rankas pakliūvo A. Užkalnio knyga “Anglija. Apie tuos žmones ir jų šalį”. Joje aptikau skyrių apie sportą Anglijoje. Jame aiškinama, kodėl toje šalyje labai svarbus sportas, ypač jaunimo lavinimo srityje. Tad A. Užkalnis rašo, jog pagal Britų mąstymą, jaunam žmogui daug svarbiau suręsti charakterį, o žinias galima bus įdiegti ir vėliau. Vaikas su suręstu charakteriu galės dirbti vadovo darbą, užimti geras pareigas. Geras vadovas, lyderis sugebės vadovauti bet kurioje sferoje, o pritrūkdamas reikiamų žinių, galės nusisamdyti profesionalius darbuotojus. Jei praleisi progą suręsti charakterį, šios spragos jau vėliau neužtaisysi. O charakterį geriausiai lavina sportas, ypač komandinės sporto šakos. Dėl to Jungtinės Karalystės mokyklose bei universitetuose sportui skiriamas dėmesys labai didelis.
Jokiu būdu nenoriu agituoti prieš mokymąsi. Bet nesutinku su tėvų nuomone, jog sportas trukdo mokslams. Turiu aibę pavyzdžių (ir savo asmeninį), kai sugebama eiti penkiskart per savaitę į treniruotę ir gauti aukščiausius balus. Jei brandos atestatas ir neblizgės dešimtukais - ar tai katastrofa? Vienam seminare apie vaikų auklėjimą, lektorius ir žymus gydytojas iš Rusijos O. Torsunovas paklausė 400-ies dalyvių: “kas įsidarbinant rodė darbdaviui savo brandos atestatą”. Iš viso pakėlė rankas tik 2 dalyviai.
Sportas smegenų “kokybei” tikrai niekam dar nepakenkė. Bet sėdėjimas prie televizoriaus bei kompiuteriniai žaidimai - pakenkė ir kenkia, net labai. Kaip tik, sportiniai užsiėmimai, ypač komandiniai žaidimai skatina loginį mąstymą, fizinis judėjimas gerina kraujotaką, o tuo pačiu ir atmintį. Tad derėtų gerai pagalvoti, kas vaikui geriau - sėdėjimas prie televizoriaus, kompiuterio, šlaistymasis gatvėmis ir užsiiminėjimas nelabai teigiama veikla, ar geriau sportavimas draugų komandoje - savo charakterio statymas, tikslo turėjimas ir jo įgyvendinimas?
Žinoma, reikia paminėti atvejus (ir dėl to nėra smagu), kai sportininkai nesveikais įpročiais prisideda prie neigiamo sporto, kaip naudingos veiklos, įvaizdžio. Rūkymas, alkoholis ir sportas - vienareikšmiškai nesuderinami. Jau ne kartą girdėjome, kad Lietuvoje pradeda rūkyti vis daugiau vaikų ir paauglių. Pasirinkimą rūkyti nulemia daug veiksnių. Bet ar tame veiksnių sąraše yra sportas? Abejotina. Čia ir tėvų, ir trenerių, ir mokytojų užduotis - šviesti nuo mažų dienų apie rūkymo, alkoholio vartojimo žalą. O svarbiausia, šviečiant rodyti atitinkamą pavyzdį. Galima būtų šia tema daug parašyti. Bet šiuo atveju, kalbame apie tėvų (ne)prisidėjimą prie vaiko sportinės veiklos.
Labai norėčiau tėvelius, kurių vaikai užsiima sportu ar dar ateityje užsiims, pažiūrėti į vaiko veiklą rimtai. Domėtis vaiko pasiekimais, jo pasirodymais. Galbūt Jūsų vaikas dalyvauja ar dalyvaus labai svarbiame savo gyvenimo procese - tvirtins charakterį, sieks bendravimo, atsakomybės, disciplinos, pagarbos, darbo komandoje įgūdžių.
Būkite savo vaiko komandos nariais.
Lietuvoje jau žinomas treneris, australas James Young, dalyvauja klubų konkurse. Reikalingas kiekvieno iš mūsų balsas, kiekvieną dieną vis iš naujo :)
James Young: „7 decades ago, in a state far, far away (well WA) the YMCA Hockey Club club was founded by a couple of blokes named Ivor and Pop. Now we have men's and women's teams from Under 9 teams to (well) Over 60's. Brian Glencross, our first of nine home-grown players to play for Australia, still plays and got to watch our 1st Division team win our 10th Premiership in 2009. We danced the YMCA and celebrated long and hard. Hahn SuperDry is a premium brand for a premium club!“
Sveiki visi, visi! Visus kviečiame į mūsų bendrą būrį - Lietuvos žolės riedulininkų ir jų draugų diskusijų forumą, kuriame yra galimi visos diskusijos, naudingos medžiagos dalinimasis, ir svarbiausia puiki forma bendravimui visiems kartu - bendrai pasidalinti savo mintimis, idėjomis, problemomis, rūpesčiais, strategijomis, ir kitkuo, kas susiję su žolės rieduliu! Nesnausk, ir nebūk miegalius:), junkis ir kviesk draugus adresu: 
Benardant Interneto platybėse, užklydau į Liutauro Varanavičiaus blog'ą.. P. Varanavičius paviešino vieno studento laišką, kuriame šis prašė p. Liutauro 5 nemokamų bilietų į Lietuvos ir Anglijos U-21 futbolo rinktinių rungtynes (bilieto kaina buvo 10lt). Aišku, ponas Liutauras "išsiraitė" nuo tokios labdarystės. Bet beskaitant, jų rašliavas kilo idėja. Dabar krizė, kaip ir šiam studentui, daugeliui žmonių, pinigų trūksta kaip niekad, o nueiti kur, oi kaip norisi. Tad kodėl mums, esant tokiai situacijai, šios Krizės neišnaudoti mūsų šakos populiarinimui. O kad ją reikia populiarinti, tai faktas. Mes turime plačiąją visuomenę supažindinti su savo sporto šaka, nes tai padės ateity pritraukti rėmėjus. O tuo yra suinteresuoti visi klubai. Ir ne paslaptis, jog sporto klubai pateikdami pasiūlymus dėl paramos, kaip kozirį ir nurodo - žiūrovų kiekį rungtynėse (t.y. būsimo fin. rėmėjo galimus klientus). 